Kas yra silpnesnis kelyje? Juo galime būti mes visi – vairuotojai, dviratininkai, pėstieji. Visi, kurie nukentėjo keliuose – žuvo ar buvo suluošinti, prarado artimuosius. Keliuose žūsta tūkstančiai, suluošinama dešimtys tūkstančių žmonių. Vaikai lieka be motinų ar tėvų, šeimos – be vaikų. Įsivaizduojate, kiek sugadinama gyvenimų?
Ir vis per skubėjimą, neatsargumą, neatidumą, nebudrumą, apsvaigimą. Prisipažinkime: vis dar paikai tikimės, kad mums taip tikrai nenutiks.
Labiausiai kelyje pažeidžiami vaikai – jie neprognozuojami, emocionalūs, gali į kelią iššokti staiga, netikėtoje vietoje. Vairuotojai, vadovaudamiesi vien logika ar teisumu, gali tų vaikų (arba visų, kurie žvelgia į pasaulį vaiko akimis) tiesiog nepastebėti. Kaip juos apsaugoti? Ypač jei pats esi nebudrus, nes pervargęs? Kiek buvę atvejų, kai vairuotojai kelyje tiesiog užsnūsta, dar spėję pagalvoti: tuoj grįšiu namo. Ar žinote, kad daugybė avarijų ištinka paskutiniuose kilometruose, kone prie namų? Atrodo, tik akimirką atsipalaiduosi, bet imi ir užsnūsti. Tad, užklupus nuovargiui, geriau stabtelėkime pasilsėti – kitaip rizikuojame ne tik savo, bet ir kitų gyvybėmis.
Sakoma: išmintingas tas, kuris pasimoko iš svetimų klaidų. Gana sunki užduotis. Nes, kaip minėta, įsivaizduojame, kad mums tai nenutiks. Iš tiesų mes visi labai trapūs. Kartais tereikia vienos akimirkos. Tik nukreipti žvilgsnį, kad pakeltum nukritusį daiktą. Arba – užmesti akį į gautą žinutę, telefono skambutį. Daugybė smulkmenų, kurios gali kainuoti paties ar artimo gyvybę.
Kelias – ne tik važiuojamoji dalis. Visas mūsų gyvenimas yra kelias. Tad svarbi eismo kultūra ir namuose, darbe – kaip keliauju per gyvenimą. Kaip elgiuosi visur, taip elgiuosi kelyje. Jei išsiugdysiu pagarbą kitam žmogui, jei išugdysiu savyje dvasingumą, sąmoningumą, atidumą, gerumą, visa tai persismelks ir mano kelyje. Tada gebėsiu iššūkius priimti ramiai. Greičiausiai esate patyrę: ginčijasi du žmonės, o po kiek laiko ir patys nebežino, dėl ko. Bet ginčas vyksta, liejasi kartūs žodžiai. Taip ir kelyje vyksta kautynės – kas greičiau, kas aplenks, kas įrodys savo tiesą. Blogiausia, kad į šį ginčą įtraukiami kiti eismo dalyviai. O susinervinimas, kelyje apėmęs piktumas leidžia žmogui išsilieti ant kito vairuotojo, ir įvyksta grandininė reakcija, blogumas dauginasi, tad galima prieiti iki tragedijų.
Tad ugdykime kultūrą keliuose, gebėkime vienas kitą išgirsti. Policijos pareigūnai, mokantys vaikus pereiti gatvę, akcentuoja: labai svarbu su vairuotoju užmegzti akių kontaktą – ar jis mus mato, ar praleis. Vaikai niekada nedarys to, ko nedarome mes, suaugusieji. Dažnai tenka matyti: tėvai tempia, tiesiog tekini, vaiką per gatvę degant raudonai šviesai. Tėvams atrodo, kad kartu su jais vaikui saugu. Bet kitą kartą vaikas taip elgsis vienas, kai anaiptol nebus saugu. Ir galbūt ne tas, o kitas vaikas, matęs taip darančius suaugusiuosius. Galbūt per raudoną šviesą einame be vaikų, galbūt apskritai jų neturime, bet kažkas mus, einančius degant raudonai šviesai, mato ir stebi. Tad kaskart, prieš darydami vieną ar kitą gestą, susimąstykime, ar mūsų pavyzdys netaps kažkam pražūtingas. Ką pasakoja mūsų vairuotojai, grįžę iš Norvegijos – iš pradžių, atvykęs į šią šalį, mėgini kažką lenkti, bet ten niekas neskuba, o į lakstantį atvykėlį žiūri kaip į išprotėjusį turistą. Po savaitės atvykėlis perima norvegišką ritmą, ir pasaulis nesugriūna. Negana to, atvykėlis pradeda mėgautis važiavimu. Tad paklauskime savęs: ką turėčiau padaryti, kad mano eismas (nesvarbu, važiuoju automobiliu, dviračiu, motociklu ar keliauju pėsčias) būtų laimingas, palaimintas. Kad galėčiau transliuoti gerą energiją? Nuo ko priklauso žūtys keliuose? Nuo mūsų – nuo dvasios, kurią gebame skleisti. Kartais įsivaizduojame, kad Šventoji Dvasia – kažkas plevenantis tarp vandenų. Iš tiesų ji įsikūnija per mūsų veiksmus, mintis, darbus. Taip pat ir kelyje. Tad turėtume melstis Šventajai Dvasiai, nes ji padeda mums susikalbėti vieniems su kitais. Cholerikams ir flegmatikams. Padeda vieniems kitus gerbti, suprasti. Sąmoningai nesakau „toleruoti“ – t. y. „pakęsti, abejingai būti šalia“. Kitą žmogų reikia priimti, įtraukti į savo gyvenimą ir tapti viena, kaip orkestras, giesmė, choras – vienas balsas. Balsai yra aukšti, žemi, bet visi reikalingi, o orkestro grožis priklauso nuo gebėjimo integruoti skirtingus garsus ir instrumentus. Kad jie derėtų, vienas kito neužgožtų. Didelis menas. Kas yra sielos dirigentas? Mes visi, taip pat ir kelyje. Sakote, gyvenimas verčia skubėti. Be abejonės, jis diktuoja sąlygas. Veikia kultūrinės įtakos, įpročiai, pagaliau viršininkas darbe. Ir vis dėlto galutinį ritmą duoda mūsų siela. Na ir kas, kad kažkas mus varo į priekį? Jei sugebėsime sąmoningai atsirinkti, pasakyti, ko patys norime, kas esame, mums niekas nediktuos – patys tapsime sielos dirigentais. Tai ir yra saugus eismas.
Kelyje visi esame lygūs, bet ne visi vienodai apsaugoti. Vairuojantieji saugų transportą turėtų jausti kitus eismo dalyvius ir jokiu būdu nesileisti į konkurenciją, nedaryti neleistinų staigių manevrų, neužkirsti kelio, nes pasekmės gali būti itin liūdnos ir sunkios. Stipriųjų gebėjimas saugoti silpnuosius yra visuomenės sėkmė. Ir himną giedame: „Vienybė težydi“. Bet tas vienybės žydėjimas priklauso nuo mūsų gebėjimo pastebėti silpniausią ir jį apsaugoti. Darbe, šeimoje, kelyje. Pastebėti mūsų silpnumus, nors tie silpnumai nebūtinai iškart akivaizdūs. Protu suvokiame: turinčiajam galingą transporto priemonę nedera demonstruoti galią. Bet gyvenime kartais elgiamės priešingai, net rizikuojame, gal ir nesąmoningai. Įsijungia mumyse lenktynių, azarto aistros, ir nebepasveriame galimybių bei padarinių. Kiek kartų yra tekę matyti rizikingai manevruojantį galingos transporto priemonės vairuotoją. „Galiu sau tai leisti, aš valdau“, – greičiausiai galvoja toks žmogus. Deja, ir tokiu atveju valdome anaiptol ne viską. O jei tokiam rizikingam manevruotojui kelyje pasitaikys netikėta kliūtis? Tarkim, važiuoju keliu, kuris visada buvo pagrindinis, bet staiga – ženklas, kad šis kelias šalutinis. Čia rizika ir pripratimas gali pakišti koją.
Biblijoje rašoma: budėkite ir melskitės – nežinia, kada ateis Šeimininkas. Taip pat kelyje. Kuo labiau pažįstamas kelias, tuo saugesni jaučiamės – žinome kiekvieną posūkį, kiekvieną vingį, viskas tame kelyje sava. Kita vertus, kuo geriau pažįstamas kelias, tuo labiau jame atsipalaiduojame ir prarandame budrumą, tad, jeigu ištiktų kokia nenumatyta kliūtis – ledas, sniegas, naujai išmušta duobė, staiga iššokęs gyvūnas, mums pritrūktų greitos reakcijos. O kiek gyvenime netikėtumų, vedančių į avariją! Ar Šventasis Raštas sako mums būti įsitempusiems? Anaiptol. Įsitempę pridarome klaidų, nes baiminamės suklysti, ir ta baimė taip sukausto, kad tampame pažeidžiami. Daugelis esame patyrę: jei, leisdamiesi nuo kalno slidėmis, baiminsimės pargriūti, griuvimas garantuotas. Todėl, kad raumenys įsitemps, patys galvosime apie griuvimą ir, kaip sakoma, prisišauksime nelaimę. Nieko nuostabaus – įjungtos smegenys tartum laukia patvirtinimo, ir, pirmai progai pasitaikius, nė nebandome išsisukti, darome tai, ko ir tikėjomės ištinkant. Tad baimė nėra geras pakeleivis, o budėti nereiškia bijoti ir būti įsitempusiems. Budrumas reiškia, kad esame pasirengę sutikti netikėtumą kelyje, kad ir kaip gerai vairuotume ir pažinotume kelią. Vėlgi – budrumas yra nuolankumo dalis. O ką reiškia būti nuolankiam? Gebėti priimti silpnesnį. Kelyje būtent nuolankumas gali padėti apsaugoti kitą, silpnesnį.
Silpnas kelyje gali būti ne tik vaikas, bet ir žmogus, išgyvenantis stresą, pyktį, aroganciją. Silpnas yra ir nepailsėjęs žmogus. Tų dalykų negalime matyti, tad būkime pasiruošę priimti vieni kitų silpnumus. Kitaip netikėtas kito žmogaus manevras gali suerzinti, ir pats bandysi atsikeršyti. Reakcijų gali būti labai įvairių, bet jei būsime pasiruošę (kaip sakoma – budėkite ir melskitės) priimti vieni kitų silpnumą, jis mūsų nebenustebins, neištrenks iš pusiausvyros, ir mes nepasiduosime blogiui. Žinomas posakis „šunys loja, karavanas eina“ tinka ir keliuose. Dažnai atsitinka: kas nors mus sunervino, supykdė, įskaudino, nuliūdino, ir mes tą liūdesį nešiojamės savyje. Čia tinka istorija apie du vienuolius. Prieina jie upę ir pastebi moterį, kuri negali pereiti į kitą pusę, nes upė srauni. Vienas iš vienuolių paima moterį ant rankų, perneša ir visi nueina savo keliu. Vakare vienuoliai grįžta į vienuolyną. Pernešusiajam moterį per upę draugas sako: „Tau, kaip vienuoliui, davusiam skaistybės įžadus, nederėjo liestis prie moters“. Ir šis atsako: „Žinai, brolau, aš tą moterį pernešiau ir palikau. O tu ją nešiojiesi iki šiol“. Ir mums taip būna: įsiskaudiname, susijautriname, pykstame visą dieną: „Kaip tas žmogus galėjo su mumis taip pasielgti, kaip jis drįso, koks nekultūringas, kaip taip galima!“. Nešiojamės tą blogį bei pyktį, užuot keliavę savo keliu link vienuolyno, link nušvitimo, link Dievo. Galėtume prieštarauti, kad piktintis dėl neteisingo poelgio mus verčia teisingumas, bet anoks teisingumas, jei kausto mus ir atima gebėjimą eiti į priekį, atima blaivumą, suvokimą ir susivokimą? Taip nutinka ir keliuose, tad būkime pasiruošę.
Ką reiškia būti pasiruošusiems? Pirmiausia, rytą turėtume pradėti malda, prašydami Dievo išminties, pakantumo, supratimo. Kartais ištinka situacija, ir mes nežinome, nei kodėl, nei kaip ją išspręsti. Turėkime savyje pakantumo ir pasitikėjimo Dievu, kad viskas yra Jo rankose – taip pat ir ši situacija, ir visos kitos, kurių mes nevaldome ir nežinome, kaip baigsis. Jei mumyse stiprus tikėjimas, galime priimti ir tokias situacijas ir pavesti jas Dievui. Jeigu kas rytą pradėsime malda, ištikus tai nežinomai situacijai, jau būsime pasiruošę su ja susitikti. Kaskart, kai, ruošdamiesi Mišioms, kartojame „esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas“, išgyvename pasirengimo susitikti su Dievu akimirką. Taip elgiamės ne tam, kad save apkaltintume – kad padarytume širdį jautrią, kad būtume pasirengę išgirsti ir suvokti. Nes, jei neparuošime širdies, kaip galėsime išgirsti ir pamatyti, kai mus ištiks ta situacija? Karštai reaguodami, įjungę emocijas? Tad ryto malda yra pasirengimo dienai malda. Baigti dieną turėtume malda už nugyventą dieną, kartu ir atsiprašymu. Peržvelgti kaip sąžinės ataskaitą – kas pavyko, o kas nepavyko, ką reikėtų daryti kitaip. Pastarasis momentas – įsivardinti, ką turėčiau daryti kitaip – ypač svarbus. Ką darysiu rytoj, jei Dievas duos gimti, prisikelti po nakties naujai dienai? Diena būtų kaip gyvenimas, jei gyventume čia ir dabar, o ne penkmečiu į priekį – pastatysiu namus, pabaigsiu darbus, pradėsiu gyventi. Tokia nuostata visai neteisinga – gyventi turime čia ir dabar, nes tai yra susitikimas su Dievu.
Norėčiau pakviesti visus pačiai gražiausiai maldai – gyvenimui su Dievu. Pasimelskime širdyje, mintyse Išganytojui – už kiekvieną dieną, kurią turime. Paprašykime, kad Jis duotų išminties, suvokimo atgailos dvasia taisyti klaidas, prašykime, kad Jis duotų malonę atgimti drauge su Juo.
Yra labai gražus posakis: Mišios prasideda, kai baigiasi. Iš tiesų: išgirdome Dievo žodį, įsiklausėme, tas žodis nuaidėjo mūsų širdyse, ir mes užsinorėjome, Dievo žodžio paskatinti, būti geresni. Užsimaitinę Kristaus kūnu ir krauju, Jo pavyzdžiu, gyvybe ir dvasia, išeiname į gatves, kad žodis taptų kūnu mūsų gyvenimuose – gatvėse, perėjose, kasdienybėje. Kad kitą praleistume, išgirstume, palydėtume, gerbtume.
Svarbu dėtis Dievo žodžius į širdį kiekvieną sekmadienį, kiekvieną dieną, kad sugebėtume juos atspindėti savo gyvenime, keliuose, darbuose. Kad nepasiduotume piktumui, ambicijoms, nevilčiai. Neviltis, depresija yra kaip naktis. O Dievas – tai šviesa, kuri šviečia tamsoje, kai, atrodo, nebėra jokios vilties. Bet tada, kai esi pažeistas, įskaudintas, gali labiausiai augti, nes tada labiausiai gali išeiti iš komforto zonos. Ne veltui Dievas ragino Abraomą, kuris turėjo viską – namus, gyvulių, didžiulį ūkį: „O dabar palik visa tai ir eik į pažado žemę“. Palik saugumą, visus garantus, tai, kuo pasitikėjai, kad išmoktum pasitikėti manimi naujai, kelyje. Jeigu ir mes taip sugebėtume kiekvieną kartą, palikę garantijas, žinojimą, įsitikinimus, eiti paskui Dievą ir būti mokiniais? Tapti atidžiais, girdinčiais, atjaučiančiais, suprantančiais?..
Kartais manome, kad, norėdami patekti į Dangų, turime nuveikti didelių, milžiniškų darbų. Anaiptol. Įsivaizduokime kasdienę kelionę – troleibusu ar autobusu, automobiliu, dviračiu, pėsčiomis. Einame šaligatviu, kertame gatvę, per perėją arba ne. Kasdien įvyksta daugybė gyvenimiškų kelionių, įvykių, susikirtimų. O jei nusiteiktume tame kasdieniame kelyje vadovautis Dievo dvasia, nešti aplink gerumą, pagarbą, įsiklausymą? Teisingas žodis, žvilgsnis, gestas, palaikymas gali būti daugiau, nei pastatyti bažnyčią. Kartais galvojame: jei nepadarysiu grandiozinio dalyko, nieko nelaimėsiu. Nieko panašaus – Dievui nereikalingi tie mūsų grandioziniai darbai. Jie reikalingi mūsų puikybei, o Dievui mūsų reikia čia ir dabar. Kad mes šią akimirką, ten, kur esame, kad ir kokia transporto priemone keliautume, vieni ar su kitais žmonėmis, būtume čia ir dabar visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis. Kartą vieno vienuolio paklausė, kokia didžiausia šių dienų problema. Vienuolis atsakė: „Ta, kad mes, kai sėdime, jau stojamės, kai stojamės – jau einame, o kai einame – jau bėgame“. Iš tiesų, visada vienu žingsniu esame toliau, nei esame. Kalbamės su žmogumi, o tuo metu galvojame apie kitus dalykus, užuot klausęsi ir girdėję pašnekovą. Galime turėti labai didelių svajonių, bet, negyvendami čia ir dabar, nesugebėsime jų įprasminti.
Kristus prie Kryžiaus paliko Mariją kaip pavyzdį, kad taptume Dievo motina, kad pratęstume tą Dievo gimdymą gerumu, tolerancija, pagarba, įsiklausymu, atjauta, neskubėjimu, kultūra. Tik tai daryti turime labai konkrečiai. Nepakanka gerų norų, nes, kaip žinome, būtent jais pragaras grįstas. Reikia, kad tie mūsų geri norai taptų labai konkretūs ir būtų įvykdyti. Negana daryti gerus darbus – reikia juos daryti gerai. Prisiminiau pasakojimą apie žmogų, kuris ateina prie jūros ir randa išmestą ant kranto žuvį. Ši dar gyva, tad žmogus parsineša ją namo, pagirdo kava. Žuvis, aišku, nugaišta, nes jai reikia vandens, o ne kavos. Bet žmogus žuviai norėjo gero, buvo labai svetingas. O mes – ar nesielgiame kaip tas žmogus su žuvimi? Žmogui reikia ne to, ką mes norime jam duoti, o to, ko jam reikia. Tad negana daryti gerus darbus – svarbu juos atlikti gerai ir nuolat.
Tad linkiu mums visiems kartu gyventi ir skleisti gerumą. Prašykime Šventosios Dvasios, kad padėtų mums skleisti gerumą, padauginti talentus, kuriuos Dievas davė, taip pat ir tuos, kuriuos Dievas padovanojo kitiems žmonėms. Tepadeda mums Dievas.
KUN. ALGIRDAS TOLIATAS
